- vogryti
- võgryti, -ija, -ijo 1. žr. vograuti 4: Ponas gali netikėt, – ką aš žinau, tą ir vogriju Jž. Nė jis nieko išmano, nė ką, võgrija niekus Pn. 2. tr. prašyti, kaulyti: Nu tai jie ėmė jį vogryt vogryt ir išvogrijo šitą staladengėlę LTR (Pnm). \ vogryti; išvogryti
Dictionary of the Lithuanian Language.
